Ariogala – miestas Raseinių rajone, 31 km į pietryčius nuo Raseinių, Dubysos kairiajame krante, prie senojo Žemaičių plento, Ariogalos kalvagūbryje (90–100 m virš jūros lygio). Antrasis pagal dydį rajono miestas. Ariogalos miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras.
Mieste stovi 1939 m. pastatyta Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, Daugirdų ir Partizanų koplyčios, yra Ariogalos gimnazija ir pradinė mokykla (nuo 1992 m.), biblioteka (nuo 1937 m.), vaikų darželis, kultūros namai, paštas.
3 km nuo Ariogalos dunkso Gėluvos piliakalnis. Greta miesto anksčiau buvo Ariogalos viensėdis.

Pavadinimo kilmė

Miesto pavadinimas turi du sandus. Antrasis (-gala) kildinamas iš žodžio „galas“ (pabaiga, sritis, kraštas), tuo tarpu dėl pirmojo yra neaišku; gali būti, kad ji kilusi iš kokio nors asmenvardžio (pvz., dabartinės pavardės Arius, Arys). Ilgą laiką pavadinimas buvo rašomas dvejopai: germanų kalbose su pradžia e (Eregalle, Erogel, Eragelen, Erogelen, Erogeln ir kt., taip pat Aragel), o slavų – su dvibalse pradžia (Ойрякале, Ойракгола, Ejragoła ir kt.). 1848 m. Motiejus Valančius vadina Eirogalas. Dabartinis miesto pavadinimas oficialiai rašomas nuo 1925 metų – iki tol vartota Airiogala.

Architektūra

Ariogala išsidėsčiusi siauroje, 0,2-0,8 km pločio ir 3 km ilgio teritorijoje. Gatvių tinklas stačiakampis. Senojoje dalyje vyrauja mažaaukščiai pastatai. Žymiausi statiniai:
Centre neobarokinė bazilikinė dvibokštė bažnyčia, pastatyta 1939 m. ant 1915 m. sudegusios bažnyčios pamatų pagal Šveicarijos architekto E. Peyrio 1926 m. projektą.
Ariogalos miestelio kapinės ant stataus Dubysos skardžio. Jose dvarininkų Daugirdų kapų koplyčia, pastatyta 1850 m. Plemborgo dvaro savininko Stasio Daugirdo. Joje palaidotas archeologas, dailininkas, istorikas Tadas Daugirdas (1852–1919 m.).
Miestas plečiamas pagal 1972 m. sudarytą bendrąjį planą, jo architektai Petras Janulis ir Alfonsas Vilčinskas. Pastatyta daugiabučių gyvenamųjų namų, nuo 1982 m. statomas Verdėlupio gyvenamųjų namų kvartalas. Mieste gausu želdynų: yra Purvės, Čėkuvos dvaro ir girininkijos parkai.

Šaltinis

2 km į vakarus nuo Ariogalos, prie pat Žemaičių plento, iš mišku apaugusio stataus Dubysos slėnio šlaito trykšta versmė. Tikima, kad jo vanduo turi gydančių galių. Ant miškingo šlaito įrengtas Vytauto Lažinsko kryžius, įrengtas Gedimino stulpų paminklas. Kitapus šaltinio, ties senojo tilto per Dubysą griuvėsiais, įrengta regykla į sraunią upės vagą.

Istorija

Ariogala yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, žinoma nuo 1252 ar 1253 metų (minima Eregalle žemė), daug kartų buvo niokojama kryžiuočių. Minima Mindaugo raštuose, kai jis naujai stei­giamai Lietuvos vyskupijai užrašė pusę Ariogalos žemių, kurios 1257 m. buvo perleistos Livonijos vysku­pui Kristijonui.[3] XIV amžiuje buvo medinė Ariogalos pilis, 1382 m. sudeginta kryžiuočių. Vytauto laikais čia buvo Ariogalos dvaras. Po Žalgirio mūšio Ariogalai atsirado geresnės sąlygos augti, todėl apie 1416 m. čia buvo pastatyta pirmoji Ariogalos bažnyčia. Nuo 1529 ar 1592 m. vadinama miesteliu, XVII a. turėjo turgaus ir prekymečių privilegijas, minimas Ariogalos pavietas. XVI a. buvo manoma, kad Ariogala buvusi Ldk Vytenio tėviške. 1792 m. balandžio 12 d. Stanislovo Augusto įsaku suteiktas laisvojo miesto statusas (Magdeburgo teisės) ir Ariogalos herbas, nors jau tų pačių metų vasarą dėl politinės padėties pokyčių savivalda pradėjo silpti ir 1795 m. miesto teisės buvo panaikintos.
1842 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla, 1852 m. įkurta parapinė mokykla, veikusi iki 1863 metų. 1847 m. pastatyta Ariogalos evangelikų liuteronų bažnyčia, nugriauta 1944 m. 1880 m. įsteigtas paštas. Per I pasaulinį karą sudegė. XX a. pradžioje įsteigta slaugos ligoninė. 1907 m. įsteigtos berniukų ir mergaičių mokyklos.
Per Antrąjį pasaulinį karą 1941 m. nacistai nužudė daugiau kaip 700 Ariogalos ir jos apylinkių gyventojų, daugiausia žydų. 1944 m. rugpjūčio 3 d. miestelis sudegė, jį užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Po karo iki 1948 metų apylinkėse veikė Jungtinės Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanai, leistas laikraštis „Laisvės varpas“. 1956 m. gruodžio 28 d. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu mieste buvo gelžbetonio cechas, „Šatrijos“ siuvimo fabriko filialas, Raseinių melioracijos statybos valdyba.
2001 m. patvirtintas Ariogalos herbas.